Antakalnio bunkerių fragmentas
Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos Antakalnio amunicijos bunkerių kompleksas, labiau žinomas Antakalnio arba Šilo bunkerių pavadinimu, yra įrengtas po Sapieginės kalnu, Šilo gatvės prieigoje. Šis bunkerių kompleksas įrengtas 1924 – 1926 metais: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą po dviejų metų Lenkijos kariuomenės užsakymu buvo statomos į kalnų šlaitus įlietos požeminės patalpos, skirtos fortų įguloms, štabams, amunicijos, šaudmenų ir ginklų sandėliams. Tačiau iš jų taip ir nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Per karą ir vėliau bunkeriai buvo naudojami kaip slėptuvės ar sandėliai.
2008 metais Antakalnio bunkeriai įrašyti į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą kaip kraštovaizdžio retas architektūrinis ir inžinerinis objektas. Antakalnio bunkeriai taip pat yra išskirti kaip buveinių apsaugai svarbi teritorija siekiant išsaugoti vieną didžiausių į Buveinių direktyvos II priedą bei Lietuvos raudonąją knygą įrašytų europinių plačiausių (Barbastella barbastellus) žiemojimo vietų pietryčių Lietuvoje (ŠALD duomenimis 2013 01 05 viename iš 5 bunkerių žiemojo 59 europiniai plačiausiai). Manoma, kad be europinių plačiausių aptinkamos dar šešios šikšnosparnių rūšys. Siekiant apsaugoti žiemojančius šikšnosparnius nuo trikdymo bunkeriuose draudžiama lankytis šikšnosparnių žiemojimo metu (rugsėjo-balandžio mėn.), jų įėjimai yra užtverti.
Vilniaus įgulos Antakalnio amunicijos bunkerių komplekso istorija
Vilniaus įgulos Antakalnio amunicijos bunkerių komplekso statyba susijusi su Vilniaus krašto okupacija. Tarybų Rusijos ir Lenkijos karas (1919-1920 m.) ilgam paliko įtampa tarp šių šalių. Lenkams atiteko didelės iš bolševikų atkovotos teritorijos – 1920 10 09 Vilnių ir Vilniaus kraštą užgrobė Lenkijos kariuomenės junginys, vadovaujamas gen. Liucjano Želigovskio. Lenkijos vyriausybė iš okupuoto krašto sudarė tariamai savarankišką valstybėlę – Vidurinę Lietuvą, kuri 1922 metais prijungta prie Lenkijos. 1923 m. Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą pripažino Lenkijai. Netikėdama kaimynais, ypač 1922 metais įkurta TSRS, Lenkija nusprendė Vilnių paversti modernia tvirtove prieš galimą priešą Šiaurės-rytuose. Todėl 1924 m. vasarą, Lenkijos kariuomenės užsakymu pradėta amunicijos bunkerių statyba Antakalnyje, Rasose ir Šnipiškėse, baigta 1926-1927 m.
Vilniaus gynybiniai bunkeriai Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos įrengtame stende.
Pagrindinius įtvirtinimus su ugnies lizdais buvo numatyta išdėstyti miestą supančių kalvų pašlaitėse kairiajame Neries krante, pagalbinius – dešiniajame. Prasidėjo sudėtingi, brangūs, iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios užsitęsę darbai, kurie, atrodo, liko nebaigti. Lenkų istorikai abejoja, ar iš viso iki 1939 m. bent vienas fortas Vilniaus gynybos sistemoje buvo suspėtas visiškai įrengti ir apginkluoti.
Antakalnio bunkeriai pastatyti 1924 – 1926 metais. Bunkerių kompleksą sudaro penki bunkeriai su dešimčia įeigų. Iš jų keturi kraštiniai yra vienaukščiai, o vidurinis – dviaukštis. Bunkerius sudaro stačiakampės kameros ir koridoriai pastatyti iš betoninių konstrukcijų. Dviaukščiame bunkeryje į antrą aukštą patenkama pirmo aukšto koridoriaus šonuose esančiais laiptais. Pirmą ir antrą aukštus jungia ir šachta, kuria būdavo keliami sviediniai, kurie sverdavo apie 100 kg. Bunkerius juosia labai siauri tuneliai, kuris netyčia detonavus sandėliuojamiems sprogmenims turėjo sušvelninti sprogimo bangą. Netoli yra likęs lauko akmenimis grįstas kelias, ankščiau būta ir siaurojo geležinkelio bėgių. Yra išlikusios rytų, vidurio ir vakarų sargybinės liekanos. Visą komplekso teritoriją riboja 32 gelžbetoniai stulpeliai – riboženkliai.
Kaip ir Antakalnyje, Paneriuose, Saltoniškėse, Belmonte buvo statomos į kalnų šlaitus įleistos 1-2 aukštų požeminės patalpos, kurios buvo skirtos fortų įguloms, štabams, amunicijos, šaudmenų ir ginklų sandėliams, ryšiams, elektros jėgainėms, transportui, ligoninėms. Buvo įrengiama gera ventiliacija, vandentiekis, kanalizacija. Belmonte, Rokantiškių miške prie Naujosios Vilnios virš kelių aukštų požemių iškilo keletas sudėtingų, storų gelžbetonio sluoksniu padengtų bunkerių su artilerijos ir kulkosvaidžių lizdais. Visa tai ryšių ir specialaus transporto linijomis buvo sujungta į bendrą sistemą. Vingyje, Liepkalnyje, Pavilnyje prieš pat karą taip pat buvo pradėti darbai.
Sprendžiant iš likučių tai turėjo būti betonuoti kulkosvaidžių lizdai, įtvirtinti apkasai, prieštankiniai grioviai. Buvo pradėta mūryti ir keletas tunelių, primenančių jau pastatytus. Vadovaujami karo inžinierių, įtvirtinimus statė nekarinės organizacijos, darbus vykdė lenkų armijos kareiviai ir laisvai samdomi darbininkai, davę pažadą saugoti „valstybės paslaptį“. Pagal kai kurių senų vilniečių pasakojimą, tuose darbuose lietuviai buvo nepageidaujami kaip nepatikimi, o paimti į lenkų kariuomenę tarnybai išsiunčiami Lenkijos gilumon. Dėl šių statybų anuomet buvo kilę keletas skandalų, nes darbus vykdančios organizacijos perdavinėjo užsakymus viena kitai, buvo vedama dviguba buhalterija, dėl ko šių įtvirtinimų statyba kainavo 902 741 zlotą
Statoma sudėtinga miesto gynimo sistema buvo sujungta su operatyviai įrengtu siauruoju geležinkeliu su dviem tiltais per Nerį ties Antakalniu ir Vingio miško gilumoje. Jo paskirtis buvo aprūpinti medžiagomis įtvirtinimų statybą, o karo metu – ugnies taškų aprūpinimą šaudmenimis, kariuomenės pergrupavimą svarbiausiomis priešo puolimo kryptimis. Sprendžiant iš bėgių likučių, į kai kurias požemines patalpas buvo galima įstumti to geležinkelio vagonus (Antakalnyje, Paneriuose ir kt.). Dar prieš kelias dešimtis metų kai kuriuose erdvesniuose tunelių kambariuose buvo galima įžiūrėti kadaise čia įrengti naudotų prabangių apdailos medžiagų likučių, buvus gerą santechninę įranga, telefono kabelių lizdus. Čia tikriausiai būta patalpų, skirtų štabams.
Šeškinės bunkeris
Lieka neaišku, kurie iš tų įtvirtinimų buvo galutinai baigti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, o kurie – tik statomi, kokia buvo esama (ar numatoma) fortų ginkluotė, orientacinis įgulų skaičius ir t.t. Lenkų karinė vadovybė visus statybos ir ginkluotės duomenis, reikia manyti, sunaikino, nes turėjo pakankamai laiko. Aišku tik viena: staigus hitlerinės Vokietijos smūgis niekais pavertė visą šį brangiai kainavusį lenkų puoselėtą miesto gynimo planą. Priežastis paprasta – priešas puolė ne iš Rytų ir Šiaurės, iš kur buvo planuojama bunkerių pagalba atremti puolimą, o iš „užnugario“ – Vakarų ir Pietų.
Kai Raudonoji armija 1939 m. rugsėjo 19 d. (lenkų šaltiniais – rugsėjo 17 d.) užėmė Vilnių, karą Lenkija faktiškai jau buvo pralaimėjusi. Šiaurės-rytų kryptimi iš Vilniaus fortų nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Dalį Vilniaus įtvirtinimų sandėliams buvo panaudoję raudonarmiečiai 1939 m. ir lietuviai 1939-1940 m. Tą patį darė ir vokiečiai, okupavę miestą 1941 m. Baigiantis karui, 1944 m., jie paskubomis pradėjo ruoštis Vilniaus gynybai. Statydami naujus betoninius bunkerius, ruošdami prieštankinius griovius daugelių atvejų hitlerininkai orientavosi į buvusių lenkų fortų išdėstymą, kai kuriuos tunelius panaudodami šaudmenų sandėliams. Puldama šituos įtvirtinimus 1944 m. liepos mėnesį, daug vyrų neteko lenkų Armija Krajova. Tuo tarpu netrukus miestą šturmavusi Raudonoji armija nė prie vieno iš tų vokiečių įtvirtinimų ilgiau neapsistojo. Vedami armijos generolo I.D.Černiachovskio tarybiniai tankai įsiveržė į Vilnių pro Liepkalnį ir Rasas, atsidurdami vokiečių gynybos užnugaryje.
Po karo dalis požemių buvo užimta tarybinės kariuomenės, kituose – įrengti daržovių ir kitokie sandėliai. Tačiau didžioji tų požeminių patalpų dalis, tarp jų – bene įdomiausi Rokantiškių miške esantys keleto aukštų bunkeriai su antžeminiuose gelžbetono kupoluose įrengtomis šaudymo angomis – buvo palikti likimo valiai.
Originalaus straipsnio autorius Jonas Bulota (čia pateikta su pakeitimais). Šaltinis – laikraščio „Lietuvos rytas“ priedas „Sostinė“, 2001-04-18
Laida „Dabarčiai ir ateičiai“ – apie Antakalnio bunkerius ir jų reikšmę šikšnosparnių apsaugai:
Laidos tęsinys:
