Inkilai šikšnosparniams

Buveinėse, kuriose trūksta natūralių slėptuvių, senų medžių su uoksais, medžių su stora atšokusia žieve, keliami specialiai šikšnosparniams skirti inkilai. Tai viena iš veiksmingiausių šikšnosparnių globos priemonių, nes inkilai sukuria galimybę šikšnosparniams įsikurti tose vietose, kur tam natūralių sąlygų nėra, o ten, kur jų mažai – padidina slėptuvių skaičių ir taip sumažina konkurenciją tarp šikšnosparnių. Nustatyta, kad skirtingų rūšių šikšnosparniai teikia pirmenybę tam tikro modelio inkilams. Populiariausieji yra standartinio, daugiakamerinio ir plokščiojo tipo inkilai. Tačiau daug inkilų tipų nėra išbandyta, o tai padaryti tikrai verta – galbūt jie bus dar efektyvesni ir juose apsigyvens retesnės rūšys. Mus taip pat domintų tokia patirtis.

Manoma, kad inkilo šikšnosparniams idėja kilo 1860 metais, kuomet buvo pastebėta, jog žemyn anga apvirtusiame inkile sėkmingai apsigyveno šikšnosparniai. Šiuo metai šikšnosparniams skirti inkilai daromi įvairių dydžių, formų ir iš įvairių medžiagų. Svarbu, kad formuojantis kolonijai inkile galėtų įsikurti pakankamai daug individų – taip būtų palaikoma atitinkama temperatūra. Lietuvoje ir kitose šaltesnio klimato šalyse svarbu tinkamai parinkti inkilo dydį, be to šikšnosparniai mieliausiai apsigyvena mediniuose inkiluose.

Inkilams konstruoti naudotinos neobliuotos 2,5 cm storio lentos. Plonesnės netinka, nes tokiame inkile nesusidarys tinkamas temperatūrų režimas, bus mažesnis sandarumas ir t.t., o lentų nelygumai reikalingi šikšnosparniams įropoti į inkilo vidų. Vidinėje užpakalinės sienelės dalyje kas kelis centimetrus būtina padaryti apie 1 mm gylio įpjovas – šikšnosparniui bus lengviau įsikibti į sienelę. Pageidautina, kad stogelis būtų palenktas į priekį.

Kad šikšnosparniai patektų į vidų, inkilo apačioje reikia palikti nedidelį, iki 20 mm, pločio plyšį. Optimaliausias variantas nuo 15 mm iki 20 mm. Pro mažesnį plyšį didesnių rūšių šikšnosparniai nesugebės patekti į vidų, o inkilo su per didele landa tiesiog vengs.
Šikšnosparnių inkilų išorę rekomenduojama apkalti ruberoidu, pergamentiniu popieriumi (pergaminu) arba toliu. Taip inkilas labiau apsaugomas nuo aplinkos poveikio ir pailginamas jo tarnavimo laikas.

Inkilai šikšnosparniams gali būti keliami miško aikštelėse, miško pakraščiuose, parkuose ar vandens telkinių pakrantėse esančiuose medžiuose – atvirose vietose, kur šikšnosparniams patogu priskristi prie medžių. Bene sėkmingiausiai į inkilus šikšnosparniai priviliojami miškuose. Šalia mažesnių vandens telkinių keliami inkilai turi būti visai šalia vandens, kelių metrų atstumu. Prie didesnių vandens telkinių patartina inkilus kabinti kiek toliau nuo vandens, nes tokiose vietose dažnai pučia stiprūs vėjai. Ten, kur nėra medžių inkilus galima kelti ant pastatų sienų ar ant specialiai įkastų stulpų. Jokiu būdu negalima kelti inkilų ant betoninių ar metalinių elektros stulpų – jauni, dar nepatyrę šikšnosparniai nesėkmingai tūpdami į inkilą bando gelbėtis užsikabindami už medžio kamieno, o ant metalinio ar betoninio paviršiaus tai padaryti neįmanoma. Parenkant vietą medyje svarbu, kad atsižvelgti į tai, kad priskridimas prie angos nebūtų uždengtas medžių ar krūmų šakomis, o patys inkilai turi būti apšviečiamas saulės bent 4-5 valandas per parą. Paunksmėje iškelti inkilai blogai šildomi ir kaupia drėgmę, o šikšnosparniai tokių slėptuvių vengia.

Įdomu tai, kad šikšnosparniai šiltuoju metų laiku naudojasi ne viena slėptuve. Slėptuvės nuolat keičiamos, todėl vienoje teritorijoje turėtų būti bent keletas tinkamų slėptuvių. Be to, jeigu vienoje vietoje bus iškelti keli inkilai, t.y. visa inkilų grupė, jie bus greičiau apgyvendinti. Grupę gali sudaryti keli medžiai, ant kiekvieno po vieną, du, tris inkilus. Priklausomai nuo gyvenimo ciklo stadijos ir oro temperatūros, inkiluose šikšnosparniams reikalingi skirtingi šilumos režimai. Tad inkilai turi būti skirtingai šildomi saulės, dalis inkilų turėtų būti orientuoti į pietus, dalis į vakarus, o dalis į rytus. Į šiaurės pusę orientuotų inkilų kelti nepatartina. Jeigu inkilų nėra labai daug, geriausia kelti po vieną, du inkilus ant vieno medžio, orientuotus į pietryčius ir pietvakarius. Grupei parenkami keli medžiai (priklausomai nuo inkilų kiekio), atstumas tarp medžių turi būti nuo 20 metrų. Namelius žinduoliams kabinti rekomenduojama ne žemiau kaip 3-4 metrų aukštyje, jeigu yra galimybė, ir aukščiau. Pastebėta, kad aukščiau iškeltus inkilus šikšnosparniai užima geriau. Svarbu, kad pakabintas inkilas stabiliai laikytųsi, nesiūbuotų esant net stipriam vėjui. Todėl inkilą geriausia prikalti. Toks tvirtinimo būdas medžiui padaro mažiau žalos nei aplink kamieną rišant virvę ar vielą.

Inkilų brėžinai: