Šikšnosparniai echolokacijos dėka gali orientuotis visiškoje tamsoje. Jie siunčia trumpus garso signalus, kurie atsispindi nuo įvairių objektų ir aidu grįžta atgal. Greita ir tiksli aido analizė šikšnosparnio smegenyse padeda gyvūnui nustatyti atstumą, objektų dydį ir struktūrą, o dažnai ir judančio objekto greitį. Skleidžiamas garsas yra labai aukšto dažnio ir negirdimas žmogui. Toks garsas vadinamas ultragarsu. Žmogaus girdimumo riba 16-20 kHz, o Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai skleidžia 20-60 kHz garsą.

Šiksnosparnio skleidžiamo garso dažnio įrašo pavyzdžiai. Oscilograma – viršuje; spektograma – apačioje

Bendraudami tarpusavyje žinduoliai naudoja žemesnio dažnio garsus, apie 20 kHz , todėl dažnai jie būna girdimi ir žmogui. Ultragarsą šikšnosparniai išgauna garso stygomis, esančiomis gerklėje. Garsą šikšnosparniai išleidžia pro burną arba pro nosį. Pelėausiai ir didžioji dalis kitų rūšių šikšnosparnių garsą išleidžia pro burną, pro nosį garsą skleidžia rudasis ausylis. Europinis plačiaausis leidžia dviejų tipų signalus – vieną pro burną, kitą pro nosį. Kiekvienas echolokacijos signalas charakterizuojamas tam tikrais parametrais, kuriuos galima perteikti grafiškai. Šie parametrai padeda atskirti šikšnosparnių rūšis. Šikšnosparnių ultragarsus registruoja specialūs šikšnosparnių ultragarsiniai detektoriai, kurie paverčia mums negirdimą garsą girdimu. Šikšnosparniai medžioja ne tik naudodami ultragarsą. Rudasis ausylis turi dideles ausis, todėl girdi ropojančių vabzdžių krebždesį.

Neretai galima išgirsti kalbant, kad šikšnosparniai yra akli arba nemato dieną. Tai netiesa. Iš tikrųjų jų regėjimas nėra labai aštrus, bet mato jie gerai. Echolokuodami šikšnosparniai aptinka mažus objektus, dideli daiktai aptinkami naudojantis rega. Rega reikalinga ir migracijos metu – iš toli padeda pastebėti orientyrus: medžius, upių vagas, miškus, marių pakraščius ir pan.

Google GmailEmailFacebook