Apie šikšnosparnius bendrai

   Šikšnosparniai (lot. Chiroptera) sudaro penktadalį pasaulio žinduolių rūšių, tačiau dėl savo slėpingo gyvenimo būdo yra viena iš mažiausiai ištirtų grupių ir tik paskutiniais dešimtmečiais atskleidžiama kiek daugiau jų biologijos žinių. Tačiau net ir dabar vis dar stokojama informacijos apie šiuos žinduolius.

 Šikšnosparniai yra unikalūs gyvūnai, iš kitų tarpo išsiskiriantys daugumai žinduolių neįprastomis biologinėmis ypatybėmis. Svarbiausia jų ir visiems puikiai žinoma – tai ta, kad šikšnosparniai yra vieninteliai pasaulyje skraidantys žinduoliai. Tik nesuklyskit – ne vieninteliai skraidantys gyvūnai, o žinduoliai – tokie gyvūnai, kurie savo jauniklius maitina pienu. Skraidančių gyvūnų yra daugiau – kad ir visiems puikiai žinomi paukščiai, o štai žinduolių tarpe šikšnosparniai yra vieninteliai, kurių priekinės galūnės virtusios sparnais. Skirtingai nei paukščių, šikšnosparnių sparnus sudaro ne plunksnos, o plona odos plėvelė, kuri jungia ne tik priekinę galūnę su užpakaline, bet ir uodegą bei labai pailgėjusių priekinių galūnių pirštus. Vaikščioti ar stovėti, jie nesugeba, nes kojos ir pėdos per silpnos atlikti šias funkcijas. Jos naudojamos kitiems tikslams – kai kurios rūšys su jų pagalba sugauna ir doroja didesnį grobį, o visos rūšys – kabojimui. Jų kojų pirštai turi ilgus, aštrius nagus bei stiprias sausgysles. Dėl to, šikšnosparniui nutūpus pirštai stipriai susigniaužia ir nagai įsikabina į lubas. Jie gali kabėti net ant vienos kojos. Net žiemodami, kai užmiega keliems mėnesiams, kabo žemyn galva. Pasitaiko atvejų, kai randami vis dar kabantys net negyvi šikšnosparniai. Be to, šikšnosparniai gali galvą pasukti 180 laipsnių kampu, todėl net kabodami žemyn galva kuo puikiausiai viską aplink mato.

   Atsižvelgiant į išvaizdą, mitybą ir orientavimosi aplinkoje būdą visi šikšnosparniai yra skirstomi į vaisėdžius ir vabzdžiaėdžius. Vaisėdžių šikšnosparnių yra apie 180 rūšių – dažniausiai tai stambūs  didelėmis akimis, vaisiais mintantys šikšnosparniai, kurie aplinkoje orientuojasi regėjimu. Labai dažnai tai įspūdingų dydžių gyvūnai, pvz., Indomalajinėje srityje gyvenančio kalongo (Pteropus vampyrus) išskleistų sparnų atstumas tarp galiukų siekia 1,7 metro.

   Vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai dažniausiai yra mažesni už vaisėdžius, o aplinkoje orientuojasi tiek regėjimu, tiek skleisdami ultragarsą. Tai dar viena unikali šikšnosparnių savybė – skleisdami ultragarsą ir ausimis gaudydami grįžtantį aidą. Labai įmantrios kai kurių šikšnosparnių raukšlės ant nosies ir sudėtinga išorinių ausų sandara tiesiogiai susiję su tokia lokacija.

   Dauguma vabzdžiaėdžių šikšnosparnių minta vabzdžiais, bet yra ir plėšrių, mintančių varliagyviais, ropliais ar net kitais smulkiais šikšnosparniais (pvz., netikrasis vampyras (Cardioderma cor)). Tarp vabzdžiais mintančių šikšnosparnių yra trys rūšys šikšnosparnių, apie kuriuos sklando legendos, paskleidusios nepagrįstą šikšnosparnių baimę žmonių tarpe. Tai vampyrai: paprastasis (Desmodus rotundus), baltasparnis (Diphylla ecaudata), ir apželtakojis (Diaemus youngi) vampyrai. Iš tiesų šių trijų rūšių šikšnosparniai minta krauju. Mokslininkai mano, kad vampyrų protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis, gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistui naudoti žinduolių arba paukščių kraują. Tad žmonėms jų nereikia bijoti – jie ne tik kad neminta žmonių krauju, bet ir Lietuvoje negyvena.

   Dar viena unikali šikšnosparnių savybė yra vabzdžiaėdžių šikšnosparnių sugebėjimas nepalankiu gyvenimo laikotarpiu 5 – 35 kartus sumažinti savo kūno temperatūrą ir dėl to sulėtėjus medžiagų apykaitai nesimaitinti net 5 – 7 šaltus mėnesius. Tai taip vadinamas įmigis arba hibernacija.