Aaron Corcoran nuotrauka

Aaron Corcoran nuotr.

 Evoliucijos skatinamos „ginklavimosi varžybos“ tarp šikšnosparnių ir naktinių drugių tęsiasi jau 65 milijonus metų. Visą tą laiką šikšnosparniai tobulina gebėjimus skleidžiamo ultragarso pagalba aptikti, susekti ir sugauti pro šalį praskrendantį net ir patį mažiausią vabzdį, o šie stengiasi surasti būdą kaip efektyviau apgauti šikšnosparnio ultragarso sonarą.

Raudonsparnė meškutė (Tyria jacobaeae). Keith Edkins nuotrauka

Raudonsparnė meškutė (Tyria jacobaeae). Keith Edkins nuotr.

Vieni iš jų išmoko vos tik pajutę virpesius kristi žemyn kaip lietaus lašai, kiti prirtėjus šikšnosparniui ima suktis spirale, treti įsigudrino atgal pasiųsti klaidinančius ultragarso signalus. Iš šiuo metu žinomų sėkmingiausias išradimas priklauso drugeliams meškutėms (Arctiidae) – šie drugiai išmoko imituoti šikšnosparnių siunčiamus ultragarso signalus ir, pajutę pavojų, pasiunčia atgal visą seriją garsų taip suklaidindami priešininką.

Ilgą laiką buvo manoma, kad meškutės yra vieninteliai drugiai įvaldę tokią ultragarso maskuotę. Tačiau pastaraisiais metais vykusių tyrimų metu išaiškėjo, kad tokį pat savisaugos ginklą turi ir kai kurie tropikuose gyvenantys sfinksai. JAV mokslininkai Džesi Barber iš Aidacho valstijos Boice miesto universiteto ir Akito Kavachara iš Floridos universiteto žurnale „Biology Letters“ paskelbė savo tyrimų pastebėjimus, kuriuose aprašė savo bandymus su Borneo džiunglėse sugautais sfinksais (Sphingidae). Straipsnyje šie zoologai teigia, kad tyrimų metu leidžiant šikšnosparnių ultragarso įrašus trijų rūšių sfinksai – Cechenena lineosa, Theretra boisduvalii ir Theretra nessus į tai atsakydavo savo ultragarso signalu.

Sfinksas Theretra nessus. Shantanu Kuveskar nuotrauka.

Sfinksas Theretra nessus. Shantanu Kuveskar nuotrauka.

Kol kas mokslininkai tiksliai nenustatė kaip šis sfinksų ultragarsas veikia šikšnosparnius – ar tiesiogiai atbaido šiuos žinduolius, ar sukuria daug ultragarsinių trikdžių, trukdančių šikšnosparniams orientuotis. Bet dėl vieno mokslininkai neabejoja – šie garsai skirti būtent savigynai nuo šikšnosparnių.

Įdomu ir tai, kad šios dvi apsisaugojimui nuo šikšnosparnių ultragarsą naudojančios drugių grupės (meškutės ir sfinksai) vystėsi atskirais keliais, nepriklausomai viena nuo kitos. Todėl ir ultragarso išgirdimo bei skleidimo būdai skiriasi. Meškutės šikšnosparnių skleidžiamą ultragarsą girdi su ant krūtinės esančių specialių organų pagalba. Ten pat yra ir kiti organai, kuriais jos skleidžia atsakomąjį ultragarsą. O sfinksai ultragarsą girdi kita vieta – pas juos specialūs ultragarsą fiksuojantys organai yra ant galvos. Ir atsakomąjį signalą skleidžia kitu būdu nei meškutės – į šikšnosparnių ultragarsą jie atsako savo dauginimosi organą trindami į pilvelį ir tuomet jo žvyneliai skleidžia atitinkamo dažnio garsą. Galima spėti, kad evoliucijos eigoje sfinksai pasirinko ekonomiškesnį variantą, bet, pripažinkite, kad keistesnį būdą „dainuoti“ ultragarsu būtų sunku sugalvoti.

Google GmailEmailFacebook