Žiemojantis vandeninis pelėausis. N. Vėlavičienės nuotrauka.
Rudenį iš Lietuvos į šiltuosius kraštus migruoja ne tik paukščiai – artėjant žiemai išplasnoja ir didžioji dalis mūsų krašte gyvenančių šikšnosparnių: iš Lietuvoje aptinkamų 14 šikšnosparnių rūšių vasaros pabaigoje ir rudenį į pietus išskrenda 4 rūšių šikšnosparniai (tolimieji migrantai), o Lietuvoje žiemoti lieka 10 rūšių. Net tos pačios rūšies šikšnosparniai elgiasi skirtingai: dalis šikšnosparnių lieka žiemoti Lietuvoje, dalis pasitraukia piečiau. Paskutiniu metu pastebėta, kad Lietuvoje žiemoti lieka daugiau šikšnosparnių rūšių nei anksčiau manyta – smalsuolių dėka aptinkamos vis naujos šikšnosparnių žiemojimo vietos. Iki šiol mūsų krašte žiemojančios nerastos tik 4 rūšys: mažasis nakviša, Natuzijaus šikšniukas, šikšniukas nykštukas ir šikšniukas mažylis.
Džiunglių vijoklis Marcgravia evenia pasižymi gana neįprasta anatomija. Augalas turi disko formos lapą, kuris išauga virš žiedo, o žiedo apatinėje dalyje kabo taurės formos nektarinės. Disko pavidalo lapo skerspjūvis primena atspindėjimo principu veikiančią įgaubtą palydovinės antenos lėkštę: lyginant su juo, kiti augalo lapai yra gerokai plokštesni.
Iš visos Jungtinės Karalystės tik Škotijoje tikima mistiniu šikšnosparnių ir žmonių ryšiu. Čia iš senų laikų išlikęs tikėjimas teigia, kad jei iki tol ramiai skraidęs šikšnosparnis pradeda blaškytis staigiai pakildamas aukštyn ir puldamas prie žemės, tai reiškia, kad išmušė raganų valanda, kai jos gali valdyti visus ypatingos apsaugos neturinčius žmones. Rusijoje prietaringi žmonės negyvus sudžiuvusius šikšnosparnius nešiodavosi užantyje taip tikėdamiesi užsitikrinti sveikatą ar laimę. O štai pietryčių Australijoje gyvenančios genties žmonės tiki, kad šikšnosparnio gyvenimas susijęs su žmogaus gyvenimu ir jei užmuši šikšnosparnį, tai sutrumpės ir žmogaus gyvenimas.
