cef   Gyvūnų išskirtiniai gebėjimai jau seniai domina mokslininkus, kurie aiškinasi kaip biologinėse sistemose naudojami techninių problemų sprendimo principai yra ar gali būti naudojami technikos srityje. Taip siekiama inovatyvių sprendimų ir išradimų. Bionika remiasi daugelis aeronautikos ir aviacijos pasiekimų. Kartu dirbantys biologai, inžinieriai, konstruktoriai, dizaineriai, technikos specialistai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcionuojančius mechanizmus. Tačiau šie tyrimai ne visuomet tarnauja taikiems tikslams. Ar esate girdėję apie „Šikšnospanių bombą“ (angl. Bat bomb)?

   „Šikšnosparnių bomba“ – tai pats mažiausias sprogmuo karinės aviacijos istorijoje, kurį į taikinį turėjo pernešti šikšnosparnis. Idėja prie šikšnosparnio prijungti sprogmenį kilo iš Pensilvanijos kilusiam stomatologui L. S. Adamsui (Lytle S. Adams). Jis, kaip ir daugelis amerikiečių, buvo sukrėstas tragedijos, kai 1941 m. gruodžio 7 d. Japonijos laivynas ir aviacija puolė tuo metu nekariavusių JAV karinę jūrų bazę Havajuose, Perl Harbore ir per kelias atakos valandas sunaikino dalį JAV Ramiojo vandenyno laivyno. Antpuolis buvo toks netikėtas, kad lygiavertis atsakas galėjo būti tik toks pat netikėtas ir ne ką mažiau Japonijai skausmingas JAV atsakas. JAV vyriausybei pradėjo plūsti daugybė įvairiausių pasiūlymų, tarp kurių dauguma iš pirmo žvilgsnio atrodė mažų mažiausiai absurdiški. Tarp jų buvo ir L. S. Adamso idėja. Jo hobis buvo speleologija ir olose gyvenančių šikšnosparnių elgsenos stebėjimai, todėl jis pasiūlė sprogmenims pernešti panaudoti šikšnosparnius. Ir šis pasiūlymas nepasiklydo tarp kitų, nes buvo asmeniškai pristatytas pirmajai šalies damai Eleonorai Ruzvelt (Eleanor Roosevelt) eilinės jos dantų profilaktikos metu. E. Ruzvelt idėja patiko ir pirmoji dama tarpininkavo idėjos pristatymui asmeniškai JAV prezidentui. 1942 metų sausio mėnesį JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt) zoologų ir kariškių paprašė išsiaiškinti šio projekto praktiškumą. Tiesa, savo laiške jis pabrėžė, kad nors idėja labai neįprasta, jos autorius nėra beprotis. O pati idėja buvo paremta šikšnosparnių biologijos ypatybėmis. Vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai yra naktiniai gyvūnai, todėl netikėtai patekę į dienos šviesą, skuba slėptis į tamsius užkaborius, bent kiek primenančius jų gimtąsias olas – namų palėpes, plyšius sienose, rūsius. Todėl jiems pritvirtinus sprogmenis ir išmetus virš priešų teritorijos, jie skubės sulysti į statinius. Žinant, kad tuo metu Japonijoje dauguma pastatų buvo statomi iš bambuko ir popieriaus, sprogus prie šikšnosparnio pritvirtintam padegamajam užtaisui, iš karto kiltų gaisras. O kad žvėreliai su pritvirtintais sprogmenimis mažiau blaškytųsi ir keltų mažiau pavojaus transportavimo metu, buvo planuojama pasinaudoti kita šikšnosparnių ypatybe – jei aplinkos temperatūra yra artima 0 laipsnių pagal Celsijų, šikšnosparniai pereina į hibernacijos būseną, t.y. nukrenta ir jų kūno temperatūra, sulėtėja medžiagų apykaita ir šie gyvūnai tampa nejudrūs. Ir jei vėl kyla aplinkos temperatūra, atsibunda ir šikšnosparniai.

Konteineris šikšnosparniams bombonešiams

Konteineris šikšnosparniams bombonešiams

   Tad šikšnosparniai turėjo būti „užmigdomi“, tuomet jiems pritvirtinamas uždelsto veikimo sprogmuo, sudedami į specialius, savaime atsidarančius konteinerius, kurie iš bombonešių išmetami virš priešų teritorijos. Lėtai leidžiantis konteineriams šikšnosparniai sušyla, atsibunda, konteineriai netoli žemės atsidaro ir iš jų išskridę šikšnosparniai puola slėptis į pastatus. O tuomet sprogimas… Buvo skaičiuojama, kad dešimt bombonešių B-24, kurių kiekviename būtų pakrauta po šimtą konteinerių su šikšnosparniais, pakilę Aliaskoje galėtų 1 milijoną 40 tūkstančių šikšnosparnių su padegamosiomis bombomis išleisti virš pramoninių miestų Osakos įlankoje. Belieka įsivaizduoti kokio mąsto gaisras kiltų…

   Neužilgo šikšnosparnių-bombonešių idėja buvo patvirtinta zoologijos profesoriaus Donaldo Grifino (Donald Griffin) ir gavo leidimą bandymams. Greitai šiam projektui buvo skirta keletas milijonų dolerių ir Strateginių tarnybų valdybos (Office of Strategic Services; OSS), pirmosios JAV žvalgybos tarnybos, kurios pagrindu po karo buvo įkurta Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), vadovas Viljamas Donovanas ėmėsi asmeniškai kontroliuoti projekto eigą. Paruošti šikšnosparnius-bombonešius buvo pavesta Cheminių ginklų tarnybai (Chemical Warfare Service, CWS) ir Karinėms oro pajėgoms (United States Air Force (USAF)).

   L. S. Adamsas su projektui priskirtų biologų komanda iš karto ėmėsi vietų, kuriose būtų galima surasti didelį kiekį šikšnosparnių, paieškos. Dirbo labai intensyviai ir neužilgo jau buvo išlandžiota apie tūkstantis olų ir apie trys tūkstančiai apleistų ir dar naudojamų šachtų. Iš pradžių bomboms pernešti tyrėjai buvo pasirinkę didžiausius iš aptiktų – Eumops perotis rūšies šikšnosparnius, kurių išskleistų sparnų plotis yra 50 centimetrų ir galėtų nešti net pusės kilogramo svorio bombą. Tačiau paaiškėjo, kad jie nepakankamai gausūs ir yra saugomi. Tyrimų metu gausiausi Antrozous pallidus rūšies šikšnosparniai galėjo nešti 85 gramus sprogmenų, tačiau tyrėjai nusprendė, kad patys šikšnosparniai yra nepakankamai ištvermingi projekto tikslams. Todėl buvo pasirinkti Tadarida pumila rūšies šikšnosparniai, kurie, nors patys ir sveria tik 6 – 12 gramų, tačiau jie galėjo pernešti tris kartus už juos daugiau sveriantį „krovinį“ – 28 gramų svorio. Didžiausia Tadarida pumila rūšies šikšnosparnių kolonija buvo rasta Nei oloje (Ney Cave), esančioje Teksase. Kolonija buvo tokia didelė, kad gyvūnai iš olos nenutrūkstamu srautu skrisdavo 5 valandas ir buvo suskaičiuojama apie 30 mln. gyvūnų. L. S. Adamso komanda sugavo keliolika šių šikšnosparnių, patalpino į automobilius su šaldikliais ir nusivežė į Vašingtoną, kad pademonstruoti, kaip jie gali pernešti bombas.

   1943 metų kovo mėnesį buvo pradėtas eksperimentas pavadinimu „Padegėjų išsisklaidymo metodo patikrinimas“ (Test of Method to Scatter Incendiaries), kurio pagrindinis tikslas „Nustatyti šikšnosparnių panaudojimo mažų padegamųjų bombų pernešimo į priešų objektus galimybes“. 180 šikšnosparnių buvo pritvirtinti bombų muliažai ir gyvūnai specialiame kartoniniame konteineryje išmesti iš 300 metrų aukščio. Konteineris atsidarė, šikšnosparniai išskrido ir nuskubėjo slėptis į pamėgtas vietas. Eksperimentas pavyko.

   Sekančiam etapui Naujojoje Meksikoje esančiame Karlsbado urve buvo sugauta apie 3,5 tūkstančių šikšnosparnių. 1943 metų gegužės 21 dieną šikšnosparnius sudėjo į 5 specialius konteinerius ir išmetė iš 1,5 km aukščio. Tačiau šio bandymo vykusiu laikyti jau negalėjo – dauguma gyvūnų nesuspėjo pabusti iš hibernacijos būsenos, palikti atsidariusių konteinerių ir užsimušė. Buvo ir kitų nesklandumų – kartoniniai konteineriai neveikė taip, kaip buvo planuota, chirurginiai suspaudėjai plėšė šikšnosparnių krūtinės odą ir pan.

   Tapo aišku, kad konteineriai su šikšnosparniais turi kristi lėčiau ir tam reikalingas naujas parašiutas. Buvo sukurta ir nauja konteinerių struktūra – jie tapo geriau ventiliuojami ir su atskiromis sekcijomis keturiasdešimčiai įmigusių šikšnosparnių su bombomis. Sekančių bandymų metu buvo panaudota apie 6 tūkstančiai šikšnosparnių. Bandomasis bombos variantas buvo plastikiniame apvalkale sutirštintas žibalas, kuris buvo tvirtinamas prie šikšnosparnio krūtinės chirurginiu suspaudėju ir plonomis siūlėmis. Buvo planuojama, kad šikšnosparniai galės perkasti tuos siūlus ir palikti bombas. Profesorius Lui Fiseris (L. F. Fisser) parengė du bandomuosius padegamųjų bombų variantus: 17 gramų, kuri degė 4 minutes 25 cm aukščio liepsna, ir 22 gramų, kuri degė 6 minutes 30 cm aukščio liepsna. Miniatiūrinis sprogdiklis buvo spyruoklinio tipo, prilaikomas plienine viela. Bomboms paruošti naudojimui, t.y. paleisti uždelsto veikimo mechanizmui, į specialią skylutę šalia plieninės vielos reikėjo įpilti vario dichlorido. Vario dichloridas maždaug per pusvalandį suardydavo vielą, atsilaisvinęs sprogdiklis staiga pasislinkdavo į priekį ir stipriai trenkdamasis į padegamąją kapsulę padegdavo žibalą.

JAV karinių pajėgų bazėje Karlsbade dega ištrūkusių šikšnosparnių padegti angarai.

JAV karinių pajėgų bazėje Karlsbade dega ištrūkusių šikšnosparnių padegti angarai.

   Pirmieji bandymai baigėsi 1943 metų gegužės 29 dieną su kapitono Karo (Carr) išvada: „Eksperimente naudoti šikšnosparniai vidutiniškai svėrė 9 gramus. Be jokių problemų jie galėjo nešti 11 gramų krovinį, 18 gramų – patenkinamai, tačiau 22 gramų svorio pakelti negalėjo.“ Atrodytų, išvada teigiama, tačiau 1943 metų birželio 8 dienos slaptame pranešime kapitonas Karas trumpai pristatė, kad bandymai buvo baigti po to, kai ugnis sunaikino didžiąją dalį bandomųjų medžiagų… Kapitonas “pamiršo” paminėti tai, kad iš esmės bandymai buvo sėkmingi – specialiai atokiau dykumoje pastatytas japoniško stiliaus kaimas su šikšnosparnių pagalba buvo sėkmingai sunaikintas. Ir net jau buvo parengta išvada, kad eksperimentas sėkmingas ir įrenginys „efektyvus“. Sekančią dieną karinių oro pajėgų vadovybė nusprendė patikrinti ir kartu pristatyti naują ginklą oro pajėgų bazėje Karlsbade, tačiau sugrįžus į bazę dėl personalo aplaidumo liko neuždarytos šikšnosparnių narvo durys ir keletas būsimų kamikadzių su pritvirtintomis bombomis pabėgo bei pasislėpė angarų palėpėse. Dėl to kilo gaisras ir angarai sudegė. Kartu su viename iš jų stovėjusiu generolo automobiliu… Kokia buvo generolo reakcija istorija nutyli, tačiau, sprendžiant pagal kapitono pateiktą išvadą, ją nuspėti nesunku. Neužilgo po incidento, 1943 metų rugpjūtį, projektas buvo perduotas kariniam jūrų laivynui, kuris jį kažkodėl pavadino „Rentgeno spinduliai“ (Project X-Ray).

   1943 metų spalio mėnesį jūrų pėstininkai ėmėsi saugoti keturias olas su šikšnosparniais, kad prireikus galėtų netrukdomai sugauti šikšnosparnius – per vieną naktį buvo įmanoma sugauti kad ir milijoną šių gyvūnų. Pirmieji „jūriniai“ bandymai su šikšnosparniais-bombonešiais prasidėjo 1943 metų gruodį. Šių bandymų metu buvo įvykdyta beveik 30 sėkmingų taikinių padegimų ir, kaip rašo istorikas Robertas Šerodas (Robert Sherrod), „keturi iš jų pareikalavo profesionalių gaisrininkų įsikišimo“. Kai kurie specialistai mano, kad tuo metu buvo pakeista šikšnosparniams pritvirtinamų bombų degioji medžiaga – iš žibalo į tuo metu jau Harvardo universiteto mokslininkų sukurtą napalmą. Napalmas (angl. napalm) gaunamas į degalus (benziną, žibalą) pridėjus 4−11 % tirštiklio − organinės rūgšties (nafteninės, palmitino, laurino), aliuminio druskos. Napalmo, kuriame yra magnio ir neorganinių oksidatorių, liepsnos temperatūra 1600−2000 °C, o jei yra dar ir šarminių metalų (taip vadinamas „supernapalmas“), tuomet jis užsiliepsnoja net sniege ar vandenyje.

   Didžiausi bandymai buvo numatyti 1944 metų rugpjūčio mėnesį, tačiau kai laivyno admirolas Ernestas Kingas (Ernest J. King) suprato, kad šikšnosparnių-bombonešių greičiausiai nebus spėta paruošti karui iki 1945 metų vidurio, jis, nežiūrint sėkmingų bandymų, nutraukė visus projekto darbus. Oficiali priežastis – nenuspėjamas į laisvę paleistų šikšnosparnių elgesys.

   Idėjos autorius L. S. Adamsas projekte dirbo iki pat jo uždarymo ir labai nusiminė, kai jo idėja liko neįgyvendinta. Jis tvirtino, kad gaisrai, kuriuos būtų sukėlę šikšnosparniai-bombonešiai, būtų buvę efektyviau naikinantys nei atominės bombos, kurios nuo žemės paviršiaus nušlavė Hirosimą ir Nagasakį.

   Nukeliavęs į archyvą šikšnosparnių bombonešių projektas nepasidengė storu dulkių sluoksniu. Šių gyvūnų panaudojimo kariniams tikslams bandymų rezultatus laikas nuo laiko analizuoja ir dabartinių ginklų kūrėjai, ir karinių operacijų strategai. Pentagono specialistai šį projektą atidžiai analizavo planuodami Afganistane esančioje požeminėje tvirtovėje „Tora Bora“ pasislėpusio Osamos bin Ladeno nužudymą. Kariniai strategai planavo, kad vedami įgimto instinkto šikšnosparniai su pritvirtintais sprogmenimis prasiskverbs į požemius ir susprogdins teroristą Nr. 1. Tačiau šiam planui nebuvo lemta išsipildyti dėl labai paprastos priežasties – tokiai operacijai buvo būtini būtent tuose požemiuose gyvenantys šikšnosparniai, nes iš kitų vietų atvežti nebūtų skverbęsi gilyn.

Google GmailEmailFacebook