Brandto pelėausis (Myotis brandtii Eversmann, 1845) – mažas šikšnosparnis. Kūno ilgis – 35 – 50 mm, atstumas tarp sparnų tarpugalių – 210 – 255 mm, kūno masė – 5 – 9 g. Kailiukas pilkai rudas, bet pasitaiko ir beveik juodų. Jauni individai paprastai būna tamsesni. Santykinai ilgoki plaukai. Snukutis ir ausys tamsesnės nei kūnas. Ausys neilgos. Kadangi Brandto pelėausis labai panašus į ūsuotąjį (už pastarąjį šviesesnis), literatūroje minimi kartu (Branto/ūsuotasis pelėausis (M. brandtii/mystacinus). Kaip atskiros rūšys išskirtos 1970 m. Užfiksuota, kad Rusijoje šios rūšies šikšnosparnis išgyveno ilgiau nei 41 metus.

   Skleidžiamo ultragarso dažnis – 50 kHz (42 -69 kHz). Skleidžiami garsai ramesni nei vandeninio pelėausio. Maitintis išskrenda anksti, keliolika minučių po saulės laidos.

   Užsienio literatūroje minima, kad šie šikšnosparniai šiltuoju metų laiku gyvena miškingose vietovėse, dažnai prie vandens telkinių. Slepiasi pastatuose, retsykiais medžių drevėse, inkiluose. Šiltuoju metų laiku Lietuvoje Brandto šikšnosparnis ultragarsiniu detektoriumi registruotas tik porą kartų, tačiau žiemą kai kuriose žiemavietėse tai įprasta šikšnosparnių rūšis. Netolimas migrantas, tačiau yra atvejų, kad į žiemavietę skrido 200 km. Žiemavietėse aptinkamas pavieniui ir grupelėmis po 10 – 60 individų, neretai kartu su vandeniniais ar Natererio pėlėausiais.

Google GmailEmailFacebook