Dvispalvis plikšnys (Vespertillio murinus Linnaeus, 1758) – vidutinio didumo šikšnosparnis. Kūno ilgis – 54 – 64 mm, atstumas tarp sparnų tarpugalių – 260 – 330 mm, kūno masė – 9 – 20 g. Kailiuko plaukai iš nugaros pusės dvispalviai: pagrindas rusvas, galai – šviesūs. Suaugusių dvispalvių plikšnių šis kailiuko „pražilimas“ ryškesnis, jaunų – mažiau kontrastingas. Apatinė žvėrelio kailiuko dalis pilkšva, pakaklė balta, tokios spalvos apatinė dalis yra didelis kontrastas viršutinei kūno daliai. Ausys trumpos, plačios, jų galai apvaloki. Sparnai siauri. Tai vienintelis Europos šikšnosparnis, turintis dvi poras pieno liaukas. Panašiausias į rudąjį nakvišą ir mažąjį nakvišą. Žinomas ilgiausiai išgyvenusio dvispalvio plikšnio amžius – 12 metų (Schober, Grimmberger, 1998). Stipriausias ultragarsų dažnis – 28 kHz. Rudenį, spalio lapkričio mėnesiais, patinai skleidžia charakteringą garsą, kurį žmogus gali girdėti pastato apylinkėse, kartais net iki 200 metrų atstumu.
Iš slėptuvių išlenda ir medžioti išskrenda praėjus maždaug 20 min. po saulės laidos ir vabzdžius vaikosi visą naktį skraidydami 10 – 20 metrų aukštyje, dažniausiai virš vandens telkinių, pievų, laukų, miestuose – tarp retų parkų medžių (būtina sąlyga – netoli turi būti vandens telkinys). Gali manevruoti aukštyn ir žemyn, bet niekada nenusileidžia žemiau medžių lajos. Patinėlių medžioklės plotas sudaro apie 87 kvadratinius kilometrus, patelės – tik 16 kvadratinių kilometrų. Telemetrijos metodu nustatyta, kad patinėliai dažniausiai medžioja laukuose ir miškuose į kur iš dienojimo vietos gali nuskristi vidutiniškai 5,7 km (daugiausiai – 20,7 km). Patelės dažniausiai maitinasi virš vandens telkinių ir gyvenvietėse, nuo dienojimo vietų nutolusiose vidutiniškai 2,4 km (daugiausiai – 6,3 km).
Veisimosi metu pavieniui, poromis ar nedidelėmis kolonijomis sutinkami kalnų olose bei plyšiuose (iki 3000 metrų virš jūros lygio), miškuose už medžių žievės, žmogaus būstuose – palėpėse, tuštumose už sienų apdailos, po karnizais. Inkiluose dažniau aptinkama rytinėje paplitimo arealo dalyje. Slėptuves neretai dalijasi su kitos rūšių šikšnosparniais. Veisimosi kolonijas dažniausiai sudaro 20 – 50 patelių, kartais siekia ir 200. Patinai tuo metu laikosi atskirai – pavieniui, nedideliais būriais ar net kolonijas, susidedančias iki 300 individų. Jie įsikuria toliau nuo veisimosi kolonijų ir per vasarą naudojasi iki 7 atskirų dienojimo vietų. Užaugus jaunikliams veisimosi kolonijos suyra ir tuomet toks griežtas pasiskirstymas tarp patinų ir patelių jau nepastebimas.
Migracija prasideda rugsėjo antroje pusėje ir iki žiemojimo vietų gali nuskristi apie 1440 km (M. Massing). Manoma, kad dalis dvispalvių plikšnių lieka žiemoti netoli veisimosi vietų (Iljinas, Strelkovas, 1990), nes šios rūšies šikšnosparniams yra būdinga tendencija urbanizuotose vietovėse formuoti nemigruojančias populiacijas (Strelkovas, 2001). Tačiau tai patvirtinančių arba paneigiančių tyrimų nėra atlikta. Žiemavietėms dažniausiai renkasi aukštus pastatus, kur įsikuria ventiliacijos angose, pastogėse, o kai kada – išoriniuose sienos plyšiuose. Stipriai atšalus, o vėliau atšilus, dalis šikšnosparnių dažnai keičia žiemavietę ieškodami tinkamesnės, todėl tuo metu dažnai patenka į žmonių butus, ofisus, namų laiptines ir pan. Gali būti aptinkami bažnyčių bokštuose ir, jei tinkamos sąlygos, gali žiemoti ir kalnų plyšiuose.
Žvėrelio ekologija Lietuvoje mažai ištirta. Iki 2006 metų šalyje dvispalvis plikšnys buvo registruotas tiktai šiltuoju metų laiku ir buvo laikomas migrantu. Nuo 2006 metų, žiemojimo laikotarpiu, šios rūšies šikšnosparniai nors ir negausiai, bet reguliariai aptinkami Vilniaus, Klaipėdos, Kauno ir kt. miestuose. Nuo 2012 metų jau gaunami reguliarūs gana gausūs žmonių pranešimai apie žiemą įskridusius į butus, ofisus, laiptines ar koridoriuose žiemoti susiruošusius dvispalvius plikšnius, todėl dabar nelieka abejonių, kad bent dalis šių šikšnosparnių lieka žiemoti Lietuvoje. Kad dvispalviai plikšniai rudenį migruoja pietvakarių kryptimi patvirtina ir stebėjimai pajūryje. Belieka spėlioti, ar žiemojantys dvispalviai plikšniai yra mūsiškiai, ar atskridę iš šiauresnių arealo vietų: literatūroje yra duomenų, kad dvispalviai plikšniai yra aptinkami ir gerokai į šiaurę nuo Lietuvos.
Šiltuoju metų laiku dvispalviai plikšniai dienoja pastatuose, jų aptikta besislepiančių miškininkų gaisrų stebėjimo bokšteliuose. Vakarų Europoje žiemoja modernių aukštų pastatų ertmėse.
