Vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii Kuhl, 1817) – tai nedidelis šikšnosparnis. Kūno ilgis yra 45 – 55 mm, atstumas tarp išskleistų sparnų galų – 240 – 250 mm., kūno masė – 7 – 12 g. Viršutinė kūno dalis rudai pilka arba ruda, o apatinė – pilka. Snukutis rusvas, šviesus. Nuo dydžiu panašių Branto ir ūsuotojo pelėausių skiriasi rausvu snukučiu. Jaunikliai turi juodą smakro dėmę, kuri vėliau daugeliui išnyksta. Vandeninis pelėausis Myotis gentyje turi trumpiausias ausis. Užfiksuota ilgiausia vandeninio pelėausio gyvenimo trukmė – 40 metų.
Skleidžiamas ultragarsas – 48 kHz (39,5 – 56,7). Maitintis skrenda gerokai po saulės laidos ir maitinasi visą naktį. Medžioja prie pat vandens paviršiaus, 5 – 20 cm aukštyje. Gaudo vabzdžius, retsykiais nuo vandens paviršiaus gali pagriebti nedideles žuvis.
Tai prie vandens telkinių įprastas šikšnosparnis , bet gali skraidyti ir toliau nuo vandens telkinių. Teritorija, kurioje gyvena, paprastai būna ne didesnė kaip 6 km skersmens, bet gyvenantys prie kanalų ar upelių gali skraidyti ir 10 km linijinio vandens maršrutu. Vasarą pavieniui ar nedidelėmis, 5 – 15 individų kolonijomis gyvena medžių drevėse, kurios gali būti aukštai medžių lajose, uoksuose, labai retai – inkiluose, medinių pastatų plyšiuose, po tiltais, tarp rastų. Vengia saulėtų, saulės kaitinamų vietų. Artimas migrantas – paprastai į žiemavietes jam tenka skristi 100 km, o ilgiausias registruotas maršrutas Čekijoje – 240 km. Žiemoja drėgnuose teigiamos oro temperatūros požemiuose ant sienų, palubėse, plyšeliuose. Dažnai vandeninių pelėausių būna įsimaišiusių tarp Branto pelėausių.
