Šikšnosparniai ant savo sparnų gali turėti randus – tokius pat, kaip žmonėms lieka įsipjovus pirštą ar užgijus žaizdai kitoje kūno vietoje. Ir tai nieko nuostabaus – šikšnosparnių sparno plėvelė (oda) yra gyvas audinys ir turi visus komponentus žaizdoms užgydyti. O susižeisti gali įvairiai – skrydžio metu nesugebėję išvengti aštrių išsikišimų, po plėšrūnų antpuolių, dėl ligos ir pan. Nedideli, iki 2,5 cm ilgio sparnų įplyšimai šikšnosparniui skraidyti netrukdo, o didesni pasitaiko labai retai. Laikui bėgant įplyšimas užgyja, tačiau lieka randas. Ir tokie susižeidimai nėra didelė retenybė, todėl kai kurių šikšnosparnių sparnai turi ne vieną randą. Kai kurie šikšnosparnių tyrėjai tai išnaudoja tyrimams: be kūno dalių matavimų jie dar fotografuoja sparnus ir pasižymi ant jų esančius randus bei jų išsidėstymą ir šis darbas specialistų tarpe vadinamas sparnų kartografavimu. Taip surenkama unikali informacija, nes kiekvieno šikšnosparnio randų skaičius ir jų išsidėstymas yra skirtingi ir unikalūs. Todėl vėliau sugavus šikšnosparnį ir sulyginus jo sparno nuotrauką su turimomis nuotraukomis galima skirti vienos rūšies individus. Šis tyrimų metodas naudojamas kaip alternatyva šikšnosparnių žiedavimui.

Ant šikšnosparnio Myotis lucifugus sparnų matosi randai, kurie likę dėl baltosios nosies sindromo (WNS) sukėlėjo grybo Geomyces destructans pažeidimų.

Ant šikšnosparnio Myotis lucifugus sparnų matosi randai, kurie likę dėl baltosios nosies sindromo (WNS) sukėlėjo grybo Geomyces destructans pažeidimų. Nuotrauka: ASSOCIATED PRESS

Google GmailEmailFacebook