Siksniukas nykstukas delne   Gana vėliai vakare iš kito Lietuvos krašto paskambino kolega Deividas ir paklausė, ar, jei prireiktų, apsiimčiau pagloboti šikšnosparnio jauniklį. Istorija tokia, kad Marijampolėje, daugiabučio laiptinėje gyventojai rado mažą šikšnosparnį, kuris tik garsiai tarškėjo, o skristi net nebandė. Paklausę Deivido patarimo jie šikšnosparnį pagirdė ir vakare bandė išleisti, tačiau mažylis ir sutemus tik bandė nuropoti į kokį nors užkaborį ir nerodė net mažiausių pastangų nuskristi. Tiesa, naktį jis sugebėjo ištrūkti iš dėžutės ir naktį praleido jaukiai įsitaisęs spintoje.   Žmonės buvo pasiruošę pagelbėti mažyliui, tačiau šikšnosparnių globa yra gana sudėtingas reikalas – atsižvelgiant į rūšį reikia parinkti tinkamą maisto racioną, reguliariai maitinti, bet ir per daug netrukdyti ir t.t. Be to, stresinėmis sąlygomis šikšnosparniai iš viso gali atsisakyti maisto ar suėsto skrandis nevirškina. Nežinant šikšnosparnio rūšies, amžiaus ir būklės telefonu sudėtinga ką nors konkrečiau patarti, todėl beliko kraštutinė priemonė – sutikti pačiam apsiimti jį globoti ir prašyti, kad gyvūnėlį iš Marijampolės atvežtų man į Vilnių. Tai ne pati geriausia išeitis, nes geriau kai šikšnosparniai išleidžiami ten, kur buvo aptikti. Tačiau iš dviejų blogybių teko rinktis tą, kurios sėkmingos pabaigos tikimybė didžiausia.

Siksniukas nykstukas

Šikšniukas nykštukas

   Jau sekančią dieną sulaukiau svečio. Nenuostabu, kad jį radę žmonės pamanė, jog tai jauniklis, kuris dar gal net ir skraidyti nemoka  – žmonės yra įpratę matyti skraidančius Lietuvoje didžiausius šikšnosparnius ruduosius nakvišas, o čia, įsispraudęs į dėžutės kampą, neramiai dairėsi vos pusės nykščio dydžio mažylis. Iš pirmo žvilgsnio atpažinau, kad tai dar jaunas mažiausių Lietuvoje šikšniukų genties šikšnosparnis. Bet kokia tai rūšis pasakyti nedrįsau – pernelyg jaunas dar šikšnosparnis, kad vien pagal išvaizdą spėčiau. Tačiau šikšniukas yra miškų ir parkų gyventojas – ką jis darė daugiabutyje?

   Trumpai pakalbėjus su šikšnosparnį atvežusiais žmonėmis tapo aiškiau, kaip šis šikšnosparnis galėjo atsidurti laiptinėje. Šių metų vasaros pradžia labai geru oru nepasižymėjo – šilumą dažnai keitė šalto oro ir lietaus periodai. Tokiu oru vabzdžių skraido nedaug ir šikšnosparniai turi gerokai pasistengti, kad surasti didesnius kiekius vabzdžių ir pasisotinti tam neišeikvojant per daug energijos. Lauko šviestuvai visuomet privilioja daugiau vabzdžių, o kartu ir šikšnosparnius. Tad parke gyvenantys šikšniukai paskui vabzdžius atskrido prie greta esančio daugiabučio šviestuvo. Jų nelaimei buvo paliktos atidarytos laiptinės durys ir keletas šikšniukų įskrido į laiptinę. Įskrist įskrido, bet kelią atgal ne visi rado. Iš neradusių kelio pas mane atkeliavusiam šikšniukui dar pasisekė – manau, kad jis paniškai ieškodamas išskridimo į kažką atsitrenkė, apsvaigo ir pateko geriems žmonėms į rankas. Bet dar keli jo giminaičiai neišgyveno.

   Žmonių globojamas šikšnosparnis kelionės metu atsigavo ir pas mane pateko jau gana judrus – apžiūrint, ar nesusižeidęs, ar nelūžęs koks kaulas, mažylis vis spurdėjo, bandė ištrūkti, tačiau pakilti skrydžiui dar nesiryžo. Per kelias minutes savo miela išvaizda pelnęs bendradarbių simpatiją šikšniukas pavargo, aprimo ir pradėjo ieškoti ramesnio kampelio. Tokį apsnūdusį ir parsivežiau į namus.

Šikšniukas tiria aplinką

Šikšniukas tiria aplinką

 Saulei nusileidus šikšniukas vėl atsigavo – pradėjo smalsiai dairytis ir tirti aplinką skleisdamas ultragarsą. Bet praėjo dar geras pusvalandis nuo jo aktyvumo pradžios, kol jis pradėjo guviau judėti, paragavo vandens, susidomėjo siūloma milčiaus lerva. Paleistas kambaryje šikšniukas remdamasis sparnais gana smagiai „bėgiojo“, ropštėsi minkštasuoliu, bet skristi vis dar nebandė.  Praėjus gerai valandai nuo to laiko, kai šikšniukas buvo iš dėžutės išleistas laisvai klajoti kambaryje ir laikrodis rodė vidurnaktį, nusprendžiau, kad gyvūnėlis arba dar neatsigavęs, arba  tikrai dar nemoka skraidyti. Sušėriau dar porą kirmėlaičių ir jau ruošiausi jį perkelti atgal į dėžutę, kad atsigertų ir pailsėtų iki sekančio vakaro.  Bet siekiant paimti mažylis pradėjo ultragarsu tirti aplinką ir visiškai netikėtai šoktelėjo nuo grindų ir pakilo skristi. Man net žadą užėmė – iki šiol man buvo tekę matyti, kad nuo žemės gali pakilti tik didesni šikšnosparniai – vėlyvieji šikšniai. Jie spirdamiesi sparnais kelis kartus šokteldavo stačiai aukštyn ir iš kelinto karto jiems pavykdavo pakilti. Bet mano globotiems mažiesiems šikšnosparniams dar nebuvo pavykę – apžiūrint pašokti ir pakilti bandė ir vandeninis pelėausis, ir dvispalvis plikšnys, bet tik šokčiojo lyg gąsdindami. O štai šikšniukas pakilo iš pirmo karto. Net negalėčiau tvirtinti, kad mačiau jį pašokant – toks įspūdis, kad ėmė ir pakilo. Tai įdomus pastebėjimas, nes kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad šikšnosparniai nuo žemės pakilti negali ir tam jiems reikalingas bent pusės metro aukštis.  Tačiau mano globotiniai įrodė, kad esant pavojui jie gali pakilti ir nuo žemės. Tačiau turi būti lygus paviršius, o ne pieva, kur jiems sparnais sumojuoti trukdytų žolė.

   Mano globotiniam pradėjus sukti ratus po kambarį įjungiau ultragarso detektorių:  po kambarį ratus sukančio ar ant sienos tupinčio ir aplinką tiriančio šikšniuko skleidžiamas ultragarsas geriausiai buvo girdimas 45,5 kHz diapazone, pats signalas ritmiškas, gana vienodas. Beliko konstatuoti, kad pas mane pateko šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrellus).

Šikšniukas ilsisi ant užuoliaidos

Šikšniukas ilsisi ant užuolaidos

   Šikšniukas nykštukas po kambarį skraidė keliolika minučių. Per tą laiką nei karto neatsitrenkė į sieną ar lubas, sėkmingai aplenkdavo kabantį šviestuvą, keliolika kartų gana sėkmingai nutūpė ant sienos ar užuolaidų ir iš ten pakilęs vėl suko ratus. Į plaukus neįsivėlė, nors kartais šalia praskrisdavo keliolikos centimetrų atstumu. Įsitikinus, kad šikšnosparnis sveikas, gerai orientuojasi aplinkoje, turi pakankamai energijos ir tai, kad naktis šilta ir nelyja, beliko atidaryti balkono duris ir stebėti, kaip greitai suras kelią į laisvę. Tam jam prireikė kelių minučių ir šikšniukas išnyko tamsoje. O man beliko palinkėti saugiai susirasti naujus namus.

   Pabaigai norėčiau priminti, kad beveik visi Lietuvoje sutinkami šikšnosparniai yra įtraukti į Saugomų rūšių sąrašą (Lietuvos Raudonąją knygą) ir jų tyrimams bei laikinai globai yra reikalingas specialus Aplinkos apsaugos agentūros išduodamas leidimas. Atminkite, kad šikšnosparniai yra laukiniai gyvūnai – jie gimę ir augę gamtoje, todėl negali būti paimami ir auginami namuose. Kaip jiems pagelbėti patars Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos nariai Deividas Makavičius (tel. +370 620 30707) arba Remigijus Karpuška (tel. +370 684 63709). 

Remigijus Karpuška

Google GmailEmailFacebook